Kaip atgauti vidinį stabilumą ir užtikrintumą?

Kiekvienas gimstame su didžiuliais vidiniais resursais ir įgimtu užtikrintumu, kuris reikalingas kūno vystymuisi ir žmogaus asmenybės realizacijai. Deja, šie resursai dažniausiai būna užslopinti arba netinkamai naudojami. Pavyzdžiui, vaikas gimsta su lyderystės potencialu ir gebėjimu reikšti savo nuomonę, bet aplinkiniai projektuoja į mažametį savo baimes ir vaiko savybes neatitinkančius lūkesčius. Tikisi, kad užaugs medikas, mokytojas ar teisininkas ir turės finansinį stabilumą. Gerai, jeigu jaunas žmogus gebės suderinti lyderystę su artimųjų siūloma kryptimi ir įneš pokyti į mediciną, teisę ar kitą jų nurodytą profesinę sritį.

Pagrindinis dalykas, kuris gyvybiškai svarbus kiekvienam kūdikiui ir vaikui – dėmesys. Jis gali būti sustiprintas meile, bet pakanka ir neutralumo. Vos tik artimieji dėmesį sufokusuoja į tai, kas jų subjektyviu požiūriu yra reikalinga, vaikas tarsi laužiamas į kitą pusę ir praranda įgimtą psichinę ir emocinę pusiausvyrą. Kūnas nebesupranta, kur ir ką jis turi palaikyti ir gali pradėti formuotis laikysenos deformacijos.

Kai mylintys artimieji ima projektuoti į vaiką savo neigiamas mintis – įsivaizduojamas nelaimes, problemas, ligas ir pan. Psichika pasimeta, nes jai intensyviai rodoma kryptis, kuri visiškai nedera su sąmonės planais – potencialu, savybėmis ir numatytomis augimo sąlygomis. Pamažu vaikas „nušoka“ nuo savo ašies ir pradeda ieškoti atramos išorėje. Tai gali būti pinigai, statusas, intelekto laipsnis, profesija ar tiesiog buvimas „geru žmogumi“. Kadangi suformuota projekcija tik kaip oazės miražas, žmogus bando į ją įsikabinti, bet jos fiziškai nejaučia. Dėl to ima ryškėti ir stiprėti įvairios baimės, nepaaiškinamas nerimas ar prieinama iki panikos atakų bei depresijos.

Ką daryti ir kaip grįžti į savo ašį?

Pirmas ir svarbiausias dalykas – neieškoti kaltų. Tėvai auklėjo taip, kaip sugebėjo. Suaugusio žmogaus atsakomybė – susitelkti į savo resursus ir po truputį mokintis juos įvaldyti. Dažnu atveju, prigimtinis potencialas būna taip užspaustas, kad nėra suvokimo kam žmogus gabus. Jeigu šią akimirką nesupranti savo krypties, pradėk nuo pradžių.

1. Įsisąmonink, kad esi žmogus. Vadinasi, gebi mąstyti, kurti ir keisti tai, ką sukūrei. Tavo tikslas – nuolatinis kintamumas.

2. Padėk kūnui prisiminti, koks jis stiprus ir sukuria tau, kaip žmogui, sąlygas gyventi. Jis tavo fizinė atrama. Priminimas labai paprastas per įsisąmoninimą fizinio kontakto su tave supančiais objektais (sėdžiu ant kėdės, stoviu ir jaučiu žemę, užuodžiu kvapus, girdžiu garsus, matau daiktus, kt.). Fiksuok, kaip paprasta ir saugu liestis, tvirtai stovėti ant žemės ir ištarti garsus. Tu gebi tai valdyti ir tai tavo kūrybiniai įrankiai. Primink kūnui kaip jis gali improvizuoti: padaryk bet kokį tau žaismingą veiksmą (nesivadovauk jokiomis mankštos ar kitomis taisyklėmis) ir fiksuok, kad tau nieko nenutiko. Po truputį, psichikai ir nervų sistemai patogiu tempu eik iš komforto zonos. Pavyzdžiui, lauke, kur aplink žmonės, sustok ir pasigrožėk dangum, gamta. Stebėk, kad tau niekas nenutiko. Net jei koks paniurėlis pavydžiai pažiūrėjo, jog gali sau tai leisti – pasidžiauk. Labai paprastais ir kūrybiškais būdais primink kūnui, koks jis galingas ir kiek jis turi laisvės kurti, jausti, patirti.

3. Kai kūnas pamažu pradės atgauti savo tvirtą poziciją, nervų sistema palengva plės savo galimybių ribas, kol atsistatys ir funkcionuos savo darniu, prigimtiniu ritmu. Jai nereikės akylai palaikyti budrumo ir savisaugos, nes kūnas pradės jausti savo aiškią poziciją. Juk jis nebe kūdikis, kuriuo reikia fiziškai rūpintis.

4. Bene didžiausias kūrybinis iššūkis bus perrašyti savo veikimo algoritmus. Tai reiškia, kad teks pastebėti pasąmonės naudojamas strategijas, kurios veikia kaip pagalbinis įrankis, kuriantis įsivaizduojamą saugumą. Pavyzdžiui, jei vaikystėje pamokų metu tau buvo fiziškai ir emociškai nesaugu dairytis pro langus ar nusišypsoti klasiokui, teks įsivertinti, kiek tavyje dominuoja rimtumo. Jei imiesi darbo lyg robotas ir stipriai susierzini, kai kažkas aplinkoje ima pasakoti anekdotus, laikas peržiūrėti, kiek šis rimtumas tau duoda efektyvumo. Jei linksmi ir kūrybiški kolegos atlieka darbus lengviau ir kokybiškiau, o tu vargsti ir bandai išgauti maksimumą, bet netenkina nei pats darbo procesas, nei rezultatas, vadinasi, laikas atsisakyti senos programos. Vėlgi pradėk nuo mažų žingsnelių, kad tavo kūnas ir nervų sistema įsitikintų žaismingumo saugumu.

Tu pats esi sau atrama, visada buvai ir būsi

Tik šioje vietoje nesupainiok su perfekcionizmu, kylančiu dėl vidinės atramos pojūčio trūkumo. Jei sakai sau, kad „man niekas nepadės ir viską turiu padaryti pats“, sustok ir įsiklausyk kokius signalus tau siunčia kūnas, kai taip galvoji. Greičiausiai jausi įtampą įvairiose kūno zonose ir tylų nerimą. Mintis „aš viską padarysiu pats“ gimsta iš savisaugos instinkto. Taip sako žmonės, kuriems teko vaikystėje pasirūpinti savimi, o kartais – ir broliais, seserimis. Tai per anksti prisiimta suaugusiojo rolė, kurios pamatas – didžiulis jaučiamas nesaugumas ir grėsmė išlikimui.

Būti atrama sau – reiškia buvimą bet kokiomis sąlygomis ir nesugriūti vidumi. Pavyzdžiui, tu gali jausti stiprias emocijas, fizinius pojūčius, žinant, kad tau nieko nenutiks. Kaip viskas sukilo, taip ir nurims.

Atrama – tai pati būtis, esatis, ar kaip bepavadinsi, gyvenanti žmogaus kūne. Todėl turi fiksuoti du dalykus – kūną (fizinę atramą) ir savo buvimą (esatį, sąmonę).

Kuo svarbus dėmesys?

Jau kalbėjome, kad fizinei atramai svarbu kūno ir nervų sistemos balansas. Tačiau kas svarbu tavo esmei fizinėje išraiškoje? Tai dėmesys. Ne veltui sakoma, kad vaikui dažnai svarbiau dėmesys nei maistas. Artimųjų dėmesys padeda sufokusuoti save ir veikti. Tai lyg įmaterinimas ir pripažinimas – tu esi čia su mumis.

Suaugusiems nebereikia laukti dėmesio iš išorės, nes jų sistema pilnai save suvokianti ir funkcionuojanti. Jeigu vis dar lauki dėmesio iš išorės, vadinasi, nepalaikai savo ašies ir nejauti vidinės atramos. Bandymas ieškoti atramos ir palaikymo kituose stipriai išvargina. Nervų sistema turi būti nuolat budri, o pasąmonė traukia iš savo archyvo senas taktikas, kad tik įtiktum kitiems. Dėl to gyveni nuolatinėje įtampoje.

Dėmesys turėtų būti lengvas ir sufokusuotas tiek į tavo buvimą, tiek į išorės sąlygų fiksavimą. Taip, sujungdamas būsenas su išorinėmis patirtimis, gali patirti gyvenimą tokį, koks jis yra. Su visais jo „prieskoniais“ ir galimybėmis.

Svarbu suprasti, kad gyveni iš vidaus į išorę, o ne atvirkščiai. Kai tavo dėmesys tik išorėje ir nuolat bandai į kažką įsikabinti, kūnas ir vidinis pasaulis lieka be priežiūros ir bando kažkaip išlikti.

Laikas, nuoširdumas ir atkaklumas – sąlygos grįžtant į ašį

Aptarėme daug įvairių priežasčių ir būdų, kaip susigrąžinti vidinį stabilumą ir užtikrintumą. Liko tik priminti, kad sutvirtėjimui prireiks laiko, nuoseklių žingsnių ir nuoširdaus savęs palaikymo. Dabar esi suaugęs žmogus, kuris atlydės vaiką (kūną, nervų sistemą ir pasąmonę) į pilnavertę saviraišką. Neskubėk, fokusuokis į procesą ir nebandyk kažkaip savęs pataisyti per prievartą. Jei save spausi, gausi atvirkštinį rezultatą. Grįžk į atramą su meile sau, kaip kūnui, asmenybei ir sąmonei.

Jei reikia pagalbos kelyje į save, visada gali kreiptis: steponaviciene.ruta@gmail.com.