Misija – Žmogus. Kaip atrasti savyje tai, ką laikai nuo savęs paslėpta?

Ar kada nors pagalvojai, kad tavyje sutalpinti patys nuostabiausi dalykai – nuo mąstymo iki fizinių pojūčių, atveriančių tau platų pasaulio patyrimo spektrą? Tu gali mėgautis savo realybe ir joje kurti, kaskart vis atrasdamas daugiau.

Tik kažkodėl daugeliui žmonių problemos tapo įdomesnės, nei pats gyvenimas. Tarsi kuo daugiau jų išsprendi, tuo protingesniu tampi. Tam, kad būtų problemų, reikia kažką nuo savęs paslėpti – pavyzdžiui, galią, gebėjimus, potencialą, išmintį, prigimtį. Protas taip apsitraukia migla, kad imam vieni kitų klausinėti „Kokia mano misija žemėje“, „Kas aš esu“, „Kuo man užsiimti“...

Nėra pasaulyje paslapčių – tik tam tikras informacijos suvokimo lygis. Jei šiandien kažko apie save nesuvoki, laikas pasitikrinti kur nukreiptas tavo dėmesys – į tai, kas tavyje tikra ar į tai, kas veikia kaip savisaugos refleksai.

Tai kas aš: kūnas, protas, dvasia? O gal viskas ir kartu niekas?

Pirmiausia – tu esi žmogus. Jei pamiršai, nueik ir pasižiūrėk į veidrodį. 😊Vadinasi, pirmas tavo lygmuo – fizinis kūnas su tam tikromis tavo unikaliomis savybėmis. Kūnas sujungtas iš daugybės smulkių elementų, kurie visi dirba vardan tavo fizinio egzistavimo. Tad nepamiršk padėkoti kūnui už jo atsidavimą ir nuolankumą vardan tavo patyrimo.

Antras lygmuo – protas, kurio tu nepamatysi, bet jo veiklos pasekmes gali matyti ir veidrodyje. Pavyzdžiui, savo stilių, šukuoseną, emocinę išraišką per mimikas.

Trečias lygmuo – sąmonė ir pasąmonė. Sąmonė apima skirtingus savęs suvokimo lygmenis – nuo žemiškojo iki aukščiausio savęs patyrimo taško nematerijoje. Pasąmonėje glūdi visos patirtys, priimti sprendimai iš aplinkos perimti gyvensenos modeliai. Dar kitaip įvardinus – sąmonėje slypi dabartis ir ateitis, pasąmonėje – praeitis.

Kas tas aukščiausiais sąmonės taškas? Kiekvienam skirtingai – vieniems siela, kitiems – Kūrėjas, tretiems – Vienis, ketvirtiems – nebūtis, penktiems – Šaltinis. Kad ir kas tau šiuo momentu yra aukščiausias taškas, jame tu gali save, kaip Žmogų pamatyti iš daug skirtingų perspektyvų ir išvysti labai platų paveikslą. Tačiau suvoksi tik tiek, kiek šią akimirką gali priimti tavo protas ir psichika, antraip gali išprotėti.

Kaip matai, esi visumoje didžiulės struktūros. Gali būti viskas, o kartu ir niekas, jei ištirptum aukščiausiame taške staiga patyręs nušvitimą, kuriam nebuvai pasiruošęs.

Tai kame kyla problemos?

Gyvenimo vystymosi kryptį formuoja sąmonė (dabartis, ateitis) ir pasąmonė (praeitis). Tam, kad praeitis neblokuotų ateities, joje neturėtų būti jokių trauminių patirčių. O tai neįmanoma ir niekas nuo to neapsaugotas.

Žmogus traumą geba susikurti net ten, kur kitas nemato jokios problemos. Vadinasi, tam tikras suvokimo lygmuo skatina papulti į iliuziją, kad kažkas negerai ir reikia gintis nuo pasaulio, ieškant adaptacijos ir savisaugos būdų. Tai gali būti apsimestiniai elgesio modeliai – bandymas įtikti, būti šauniu ar juokingu. Tokiu būdu galima išlikti ir ugdyti tam tikras savybes, kurios bus reikalingos ateityje. Tik pasirinktas saviugdos metodas kitiems gali atrodyti apsimestinis, nepriimtinas ir pats žmogus kentės nuo savotiškos saviapgaulės. Norint išvengti tokios iliuzinės būsenos, reikėtų savęs paklausti, kas tame trauminiame momente iššaukė neadekvačią būseną. Kas slypi už pasipriešinimo susidariusiai gyvenimo aplinkybei? Įprastai tai būna šansas pasireikšti stipriosioms žmogaus savybėms, jei tą akimirką žmogus nesusivokia jas turįs ar ignoruoja, tada eina sudėtingu iliuzijos keliu. Taip išorinėmis aplinkybėmis įgaunami gebėjimai, sustiprinantys turimas savybes ir sudaromos sąlygos joms skleisti. Tik žmogui ne visada pakanka vieno gyvenimo, kad savyje susivoktų ir pripažintų, kame jis stiprus.

Įprastai gyvenimas nuolat sudaro sąlygas savęs patikrinimui ir patobulinimui. Todėl nebūtina ieškoti trauminės patirties priežasties ankstyvoje vaikystėje. Pakanka pasidairyti po dabarties situacijas ir jų keliamus „trigerius“.

Pavyzdžiui, jei trauminėje situacijoje priėmei sprendimą būti geru ir įtikti, vadinasi, buvo ignoruota savybė, kuri turėjo atskleisti tavo jėgą. Galbūt tai buvo užtikrintumas, gal empatija, gal diplomatiniai sugebėjimai. Gali būti daugybė variantų, tačiau atsakymą žinai tik tu ir kitas žmogus tau nepasakys.

Pasąmonė linkusi saugoti žmogaus psichiką nuo skausmo. Todėl prisiminimas slopinamas ir sukuriami įpročiai, kad tik išvengtum panašių aplinkybių. Jei suprastum, kad gyvenimas niekada tau nenorėjo blogo, net atimdamas iš tavęs brangiausius žmones ar geriausias sąlygas jis suteikė tau šansą išskleisti savo galią.

Misija – Žmogus

Gyvenimas nėra vien tik savybių ugdymas ir tam tikrų pamokų įsisavinimas. Tai ypatingas patyrimas, kuris gali išsiskleisti nuostabiausiomis spalvomis, jei tik tam leisi. Visos šios patirtys sukuria tavo išgrynintų jausmų ir suvokimų esencijas, kurios paliečia kitus žmones ir pasaulį. Tarsi įneštum savo sukurtas spalvas į gyvenimo kuriamą paveikslą.

Tu nuolat kuri savo būsenomis, mintimis ir veiksmais. Nėra blogos ar geros kūrybos. Viskas susilieja į visumą ir anksčiau ar vėliau išsigrynina. Jei šiandien dar nesuvoki savo indėlio pasaulio pažangai, kažkada pamatysi viską daug plačiau ir tuo gėrėsiesi. Matysi, kiek daug dėjai pastangų net eidamas sudėtingiausiais keliais, kuriuos pats pasirinkai ir sau nusitiesei. Taip tu parodei pasauliui, kad galima kurti visaip ir tik nuo tavo pasirinkimo priklauso, ką ir kaip kursi.

Tavyje jau viskas sudėta – kas tu esi ir ką gali. Geriausia, ką šią akimirką gali dėl savęs padaryti – tai netrukdyti sau skleistis ir tuo mėgautis. Tau nereikia įkopti į Everestą, ar tapti prezidentu, kad parodytum savo vertę. Tu esi vertingas vien būdamas Žmogumi. Tai tavo misija.

Kaip atskleisti, kas paslėpta?

Tam, kad apeitum savo paties susikurtas apsaugas, turi nusiteikti įvairiems scenarijams. Galbūt tai, ką pamatysi savyje, tave dar kartą šokiruos ir vėl nesugebėsi pamatyti tiesos, o gal priešingai – atrasi lobį. Svarbu tavo tyras ketinimas matyti visumą, o kartu ir jos atskiras detales.

Prisilietimas prie savęs, tiksliau to, ką nuo savęs slepi, vyksta etapais. Vienu gyvenimo laikotarpiu randi vienas savo savybes, kitu – dar naujesnes. Svarbu, kad pripažintum sau, jog esi beribis. Vadinasi, savyje teks priimti įvairius variantus – tiek tuos, kuriais žaviesi, tiek ir tuos, nuo kurių spruktum kiek kojos neša.

Kai būsi pasirengęs įvairiapusiškumui, teks nusimesti viską, ką lyg šiol apie save žinojai, kad tavo turimos tiesos neiškraipytų atsiveriančios esmės. Tai galima išmėginti ir žaidimo-meditacijos forma: įsivaizduok, kad tau už nugaros lieka visas tavo įsivaizdavimas apie save, o priešais – durys. Jas atidaręs įeini į tuščią kambarį ar tau kitą suvokiamą tuščią erdvę. Tyloje pabūk su savimi, kol nurimsi ir išreikšk ketinimą, kad būtų atskleista tai, ką tau šią akimirką svarbu suvokti apie save. Jei ateis jausmas, mintys ar vaizdinys, kuris tau neaiškus – klausk. Stebėk kokios kyla asociacijos ir į kokį suvokimą jos veda. Ką suvoksi – užsirašyk.

Taip pat svarbu atidumas gyvenimui – nustok kaltint, o įsiklausyk, kas tau sakoma ir rodoma per gyvenimiškas situacijas. Kai ego patrauksi į šoną, pradės ryškėti prigimtinės savybės, kurios leis vis tvirčiau ir kokybiškiau kurti gyvenimą, dėl kurio čia atėjai.

DOVANA

Tuščio kambario meditaciją išgirsi pokalbio „Kaip išlikti savimi sraunioje gyvenimo tėkmėje?“ pabaigoje. Rekomenduoju išklausyti ir visą pokalbį.