Tikėjimo tema man ilgą laiką buvo tarsi tabu. Dėl tam tikrų patirčių, kalbėti apie Dievą man atrodė nepriimtina. Tarsi apie tai kalba tik ne viso proto žmonės. O jei dar pasakoja apie tai, kaip jie susikalba su su Dievu ar kitomis subtiliomis būtybėmis, iškart beprotybės požymis. Nors buvau auklėjama krikščioniškai ir vilkėdama baltą suknutę bei segėdama nuometą mielai patarnadavau mišioms, vėliau nuo krikščionybės atitolau.
Pamenu, kaip vyresnėse klasėse skaičiau apie popiežius. Tos pavydo ir žudynių istorijos stipriai paveikė mano požiūrį į religiją. Vėliau kaupėsi patirtys ir gyvenimas vedė prie tam tikrų išvadų, kurios galutinai sugriovė religijų įvaizdį. Dabar dar tenka gerokai padirbėti su savimi, kad mišiose neįsijungtų stiprus pasipriešinimas ir noras garsiai įvardinti į ką žmogus atvedamas. Bet aš ne apie tai. Tai durys, kurios užsidarė ir paliko praeityje rūstaus, baudžiančio arba žmonių norus pildančio Dievo įvaizdį. Tiesa, dar norisi kartais paverkšlenti, bet suprantu, jog tai neveikia. Tokių manipuliacijų era baigiasi. Žmogus bręsta, sąmonėja ir vis daugiau prisiima atsakomybės už gyvenimo kūrybą.
Kokios durys atsiveria?
Atveriant šias duris tenka gerokai stabtelėti ant slenksčio – tai yra savęs. Žmogus, kaip materinis taškas, yra tas slenkstis, ta tarpdurio erdvė, nuo kurios priklauso ką pamatysi žiūrėdamas į vieną ar į kitą pusę. Jeigu jis švarus, pralaidus, galėsi aiškiai matyti į abi puses.
Vadinasi, palaikydami vidinę švarą, matysime materinę ir subtilią realybę tokią, kokios jos yra ir prisidėsime prie jų kūrimo. Būsime atsakingi už viską, ką kuriame. Išlaikysime tiesą ją perleisdami per save be jokių asmeniškumų. Pavyzdžiui, ateina netikėtos mintys, idėjos, bet žmogus, perleisdamas per patirtis, netikėjimą savimi, jas iškraipo, arba visiškai atsisako jas atskleisti ar įmaterinti. Tada tos mintys bus perduodamos tam, kieno „tarpuslenkstis“ nebus užstatytas įsitikinimais ir blokais.
Svarbu ne tik švara. Esmė sau pripažinti, kad vienoje durų pusėje materialus pasaulis, o kitoje – subtilus. Bet tiek vienas, tiek kitas nebe toks, koks buvo, nes sąmonė ir pojūčiai fiksuoja kažką naujo, neįprasto.
Žmogus tampa tomis Naujomis durimis, kurios atveria naują realybę į abi puses. Tik laiko ir apsisprendimo klausimas, kada kiekvienas jas rinksis.
Kiekvienas sudėtingas procesas prasideda nuo paprasto, suprantamo žingsnio. Šią akimirką man jau paprasta sau įvardinti, kad esu visumos dalis. Dalis, kuri atskleidžia, ką turi savyje geriausio ir savo būtimi bei veiksmais prisideda prie visumos kūrybos. Kas toji visuma ir kaip ją suprantu? Šiandieniniu mano suvokimu, esame save kuriančios perkuriančios Sąmonės dalys. Dažnai ją tiesiog vadinu Kūrėju. Bet taip pat suprantu, jog šios Visatos, man suvokiamos realybės Kūrėjas yra Vienio dalis. Ją vadinu Absoliutu. Taip pat suprantu, kad mano suvokimas nuolat kinta ir tai, ką suprantu šiandien, gali bet kada keistis. Ir kad kiekvienas suvokia, jaučia kitaip. Tame kuriasi įvairovės grožis.
Kokios „Naujų durų“ galimybės?
Kiekvienam jos skleidžiasi savaip. Aš jaučiu per kūno pojūčius ir susitelkimą į save. Dažnai pakanka užmerkti akis ir visiškai pasikeičia savęs pajautimas. Rodos toks sklinda gėris, kurio niekad nesu patyrusi.
Pajautimai ir gebėjimai kinta. Tarsi prisiderina pagal aplinkybes. Pavyzdžiui, žmogus kreipiasi dėl kažkokių blokų, bet aiškiai matau, kad su juo viskas gerai. Tiesiog jaučiu to žmogaus jėgą, grožį, galimybes. Bet jaučiu tik tų, kurie jau yra kitame etape. Pasirinkę „naujas duris“. Nepasirinkusiųjų pajautimas netgi blokuojamas, kad nesigilinčiau į seną požiūrį, į negatyvą.
Kaip žmogus gali pasirinkti naujumo galimybę, jei nenumano apie ją? Kiekvienam ji ateina savo laiku. Ji pati susiranda žmogų ir pradeda keistis jo pasaulio suvokimas. Nėra skirtumo ar buvai gilus tikintysis, ar absoliutus ateistas. Evoliucija vyksta visiems. Tik kiekvienas turi laisvą valią rinktis – leisti jai vykti arba bandyti save stabdyti.
Kiekvienam linkiu nulipti nuo senojo slenksčio ir rinktis būti Nauju žmogumi. Klausi, kaip tai padaryti? Pradėk nuo apsisprendimo. Toliau gyvenimas pats ves, kur reikia. Atmesk bet kokį lūkestį ir įsivaizdavimą. Tiesiog stebėk ir daryk tai, ką tą akimirką gali geriausio.
